Nenustygstanti vietoje
2021.12.21

Nenustygstanti vietoje

Biomedicinos mokslų daktarė, psichologė, atsargos kapitonė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja oftalmologė, trijų sūnų mama Ramutė Vaičaitienė (59 m.) sako, kad labiausiai nemėgsta tinginių. Įpratusi dirbti nuo vaikystės, ji nuolat mokosi, gilinasi į naujas medicinos sritis, dirba keliose gydymo įstaigose, kad padėtų kuo daugiau žmonių

Regis, savaitė neturi tiek dienų, o para – valandų, kad spėtume nuveikti tiek darbų, kiek Jūs. Dirbate keliose gydymo įstaigose, skaitote paskaitas Karo akademijos studentams, šviečiate bendruomenes, mokinius, karius, rašote straipsnius, dainuojate ansamblyje „Guostė“... Iš kur srūva gaivalingos energijos šaltiniai?

Turiu gyvybingą 90 metų mamytę, ji sprendžia kryžiažodžius, skaito laikraščius, domisi žiniomis, klausosi oro prognozių ir jas užsirašinėja, laiko vištyčių, prižiūri daržą. Jos tėvelis net būdamas 86-erių šienavo, turėjo karvių, važinėjo dviračiu. Augome Vilniaus pakraštyje, miške prie Nemenčinės plento, natūraliomis sąlygo- mis. Visada buvo darbo, žaidėme, bet turėjome ir pareigų. Brolis, sesuo ir aš, vidurinė. Viduriniai vaikai neretai pasiekia daugiau- siai, nes jų šeimoje kaip ir nemato. Buvome labai judrūs: turėjome dviračius, kieme mėtėme kamuolį, žaisdavom kvadratą. Įsigijome mopedą, važinėjau ir brolio motociklu. Tėvai buvo gyvulininkys- tės specialistai, laikė vištų, karvę, tad augome valgydami natūralų maistą – pienas, naminiai kiaušiniai. Mama visada paruošdavo šilto maisto. Žinoma, geri ir genai. Abu tėvai ir seneliai – ilgaamžiai. Mamytė gyvena šalia mūsų, bet savarankiškai. Visada buvo energinga, dainavo, vedė renginius darbovietėje. Kartą pasakė: „Kai tavęs laukiausi, norėjau kažką tyrinėti. Gal todėl tu į mokslą palinkusi.“ Šešerių pradėjau mokytis, nuo ketvirtos klasės – 22-oje vidurinėje mokykloje, bet buvau nedrąsi. Septyniolikos išvažiavau į Kauną studijuoti medicinos. Trejus metus vis dar buvau nedrąsi, o ketvirtame kurse prasimušiau, organizavau jogos renginį. Kai po 25 metų surengiau klasės susitikimą, visi nustebo, kad buvusi tylenė visai pasikeitusi.

Ar savo vyrą sutikote studijuodama?

Taip, jis buvo inžinierius. Nuomojausi kambarį, jo mama ateidavo siūti pas mano šeimininkę, taip susipažinome ir su jos sūnumi. Ištekėjau baigdama rezidentūrą. Padirbau pusę metų, gimė pirmas sūnus, kai vėl išėjau dirbti, pasibeldė antras. Mano vyras – iš trijų vaikų, kaip ir aš. Pagalvojome, kad ir mums reikia trečio, o tada jau ramiai eisime dirbti. Dabar sūnūs suaugę, protingi, labai geri vaikai. Vytautui 34-eri, garso inžinierius, domisi sveika mityba, nuotoliniu būdu mokosi JAV Hipokrato sveikatos institute, traukia medi- cina. Algirdas 32 metų – vaizdo operatorius, filmuoja televizijos laidas ir projektus. Jis sukūręs šeimą, turime du anūkus. 28 metų Žygimantas įgijo visuomeninio maitinimo specialybę, išvyko į Norvegiją, dirba picerijoje ir fotografuoja kalnus.

Studijuoti nutarėte oftalmologiją, bet esate ir psichologė, ir kariškė, kapitonė. Kaip vingiavo Jūsų kelias kariuomenės link?

Dirbdama Kaune gavau pasiūlymą tapti karo medike ir 24 metus praleidau ka- riuomenėje. Buvo komandiruočių į kitas šalis, ir pas mus atvykdavo amerikiečių, danų kariškių, jie padėjo kurti Karo medicinos tarnybą. Brendau ir augau nuostabiame kolektyve, įgijau įdomios patirties.Prieš pradėdama dirbti oftalmologe trejus metus turėjau atidirbti anesteziologe. Baigusi Medicinos universitetą norėjau likti Kaune, o paskyrimas buvo į Klaipėdos ligoninę, bet norintiems likti pasiūlydavo kitą specialybę. Reikėjo daug drąsos, nes šios specializacijos nesimokiau. Skyriaus vedėjas parodė, kaip reikia intubuoti, ir... pusę dienos – sudėtingiausios pilvo, skrandžio, galvos operacijos. Tuo pat metu pradėjau dirbti kariuomenėje ir Kardiologijos mokslinio tyrimo institute. Rinkau medžiagą apie akių ligas, di- sertacijai – apie kataraktą, kodėl ji vystosi, ištyriau daugiau kaip 600 žmonių, apsigyniau biomedicinos mokslų daktarės vardą. Netrukus mane paskyrė vadovauti Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos psichologijos laboratorijai, vėliau – skyriui. Kaip galiu vadovauti psichologams neturėdama tokio išsilavinimo?! Per misiją Irake patyriau daug streso, norėjau sužinoti, kaip galima jį malšinti. Tad įstojau į tęstines psichologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Kai nuo 2005 metų darbo vieta persikėlė Vilnių, savaitgaliais pradėjau dirbti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. 2012 m. mane pakvietė į Karo akademiją dėstyti karo psichologijos pagrindų.

Kokie būdo bruožai Jums padeda, o kokie kartais pakiša koją?

Padeda atkaklumas, žinių troškimas. Jei ką sugalvoju, žinau, kad padarysiu, man pavyks. O koją pakiša tai, kad kartais apsiimu per daug darbų vienu metu, lengvai užsidegu, noriu daryti ir, būna, pritrūksta jėgų pabaigti. Man reikia komandos, su ja galiu kalnus nuversti. Dirbdama kariuomenėje keliose studijose tyriau karių patiriamą stresą. Karo akademijoje šiuo metu tiriame šauktinių stresą, nustatydami hormonų (kortizolio) lygį tris kartus per tarnybos metus, žiūrime, kaip veikia karantinas, juk kariai neišvyksta namo. Pradinė analizė parodė, kad karių stresas dėl gero tarnybos organizavimo sumažėjo, o kai kuriems padidėjo svoris, nes užsiaugino raumenis. Kai daug darbų, nukenčia namų tvarka. Man gaila laiko tvarkymuisi, bet vis tiek reikia. Prisikaupia daiktų, juos tenka peržiūrėti. Gerai, kad turime didelį namą, tai vietos yra. Laukiu atostogų, kad namuose ramiai viską susitvarkyčiau.

Būdama 41 metų, palikusi vyrui prižiūrėti sūnus, leidotės į pavojingą misiją Irake, dirbote Ispanijos karo laivo ligoninėje. Ar nekilo minčių, kad galite ir negrįžti, juk ten vyko karas, net buvote apšaudyti?

Konsultavome miestelio žmones, jie ilgai laukdavo eilėse. Ir tarp jų kiloriaušės. Vyrai ėmė triukšmauti, šaudyti į grindis. Situacija buvo nepavydėtina: mes, gydytojai, vertėjai, padėjėjai, sėdime mažame kambarėlyje, ant lango – grotos, duris laužia, bet apsaugos darbuotojas bandė nugara jas laikyti... Buvo minutė, kai atrodė, kad viskas, ateina paskutinioji – širdis į kulnus nusileido, nes jei įsiverš, pribaigs vietoje. Bet tuo metu įsijungė instinktas, kad reikia kažką daryti. Dabar vedu kursus, mokau karius, kaip elgtis tokiais atvejais, dėstau ne paprastųjų situacijų valdymo ir karopsichologijos disciplinas, papasakoju apie savo patirtį, bet tada nebuvome mokyti, tad pabandžiau vesti su jais derybas. Pasakiau, kad jei triukšmaus, išvis nekonsultuosime. Prašiau, kad į kabinetą įleistų po tris žmones, davėme jiems vaistų, kai kuriems išrašėme siuntimus į laivą, ten galėjome apžiūrėti pasitelkę aparatūrą. Žmonių ligos buvo užleistos, reikėjo kitokios pagalbos. Kai tris kartus pakonsultavome po tris, maištininkai aprimo. Tiesa, mums išeinant bandė pavogti aparatūrą, bet apsaugininkai padarė sienelę ir iš tos vietos išvykome. Tokiais atvejais galvoji: koks velnias nešė mane į tą galerą... Tuo metu mintyse su visais atsisveikini, baisu, bet reikia galvoti, ką daryti, nepasiduoti baimei.Visi, kurie vyksta į misijas, žino, kad nutikti gali visaip.

Kaip vyras išleido į pavojingą karo zoną?

Jis reagavo santūriai, bet turbūt jautė nerimą. Mes mėgstame sportuoti, abu slidinėjome. Vaikai čiuožia snieglentėmis, vyriausiasis net buvo snieglenčių kroso čempionas. Visi plaukiojame, per šeimų plaukimo turnyrą esame laimėję Rūtos Meilutytės taurę. Sūnūs anksti tapo savarankiški. Kaip mama išgyvendavau, kad juos palieku, ypač tada, kai rašiau disertaciją, iki išnaktų sėdėdavau prie mokslinio darbo. Kartą net per tvorą lipau, nes užrakino vartus, nebuvo kaip išeiti. Bet savaitgaliais būdavome kartu, bėgiodavome po Kleboniškio mišką, nes man tekdavo laikyti fizinius pajėgumo normatyvus. Atvažiuodavom pas tėvus į Vilnių, vasaras vaikai dažnai praleisdavo pušyne pas senelius. Rugpjūtį prieš mokslo metus 10 dienų pabūdavome Palangoje prie jūros. Vyras grįždavo iš darbo anksčiau, mokėjo ruošti valgį, nes dirbant karo medike būdavo daug komandiruočių. Aš esu veiklesnė, aktyvesnė, jis – lėtesnis, tad jo giminė gražiai pasakė: abiem pasisekė. Mes ir dėl mano mokslų sutarėme, kad jis geriau pabus su vaikais. Tuo metu sūnūs buvo maži, vyras man labai padėjo. Kai išvykau į misiją, vaikai buvo 16-os, 14-os ir 11-os.

Esate sakiusi, kad misija Irake priminė Holivudo filmus. Kas iš to laiko įstrigo visam gyvenimui?

Filmas yra filmas, o ten – realybė, kai vaikui paėmus granatą ši sprogo, nutraukė ranką. Kitas užlipo ant minos – nutraukė koją. Visa ta aplinka, pilkuma, skraido keisti malūnsparniai, stovi išrikiuoti tankai, prie jų neleidžia prieiti, matai vien karius ir civilius irakiečius... Pirmą misijos savaitę gyvenome bazės angare su amerikiečių kuopa. Kariai atrodė ramūs, užsidėję ausines žiūrėjo filmus. Nežinojome, kad tai – kuopa, kuri anksti rytą išvyks šturmuoti Bagdado. Penktą valandą kažkas suskambėjo. Prabundam – jie tyliai susirinko ginklus, ant krepšio šono – kompiuteris, ausinės, ginklas... Susėdo į mašinas ir nuvažiavo. Po to žiūrėjome per TV, kaip vertė Huseino statulas Bagdade. Pasirodo, žiūrėdami filmus jie nusiramindavo. Iki tol nebuvau mačiusi smėlio audrų, dulkių kamuolių, pro kuriuos jokio tako nematyti. Kartais parašydavo skelbimą, kad už tam tikros palapinės bus kepamas barbekiu. Svarstėme, kam to reikia. Pasirodo, kariams, kuriems barbekiu kepimas – būdas pabendrauti, prisiminti namus, paįvairinti laiką... Per Velykas margučius dažėme jodu, draugiškai susėdome, o lauke įrengtoje koplyčioje už bendro stalo sėdėjo visų konfesijų atstovai, skaitėme psalmes.

Sūnums turbūt nelinkėjote kariškių būties?

Vienas jų gavo šaukimą, kiti du nepapuolė, bet jie sportiški, armijos nebijojo. Mažiukai sakydavo: „Mūsų mama kareivė.“ Misija parodė, kad kare gali būti lyg žaislas. Ypač gaila, kad kariauja suaugusieji, o nukenčia vaikai. Matėme daug to krašto žmonių ligų, retų apsigimimų. Bagdade buvo keturios ligoninės, bet tik viena skirta paprastiems žmonėms, tad pagalba prieinama ne visiems. Ten būdama suvokiau, kad šeima man svarbiausia. Užplūsdavo nežmoniškas ilgesys. Ryšys buvo sudėtingas, neturėjome telefonų. Paskambinti galėjome tik trumpai. Kartais ispanų kariai padėdavo, kad susisiekčiau su namiškiais. Per mano gimtadienį gegužės 11 dieną laive net pašokome paleidę lietuvišką dainą iš kompiuterio. Ispanai padovanojo savo laivo kepurę, vėliau pavežiojo po Persijos įlanką. Matėme, kaip rūdija per Persijos karą paskendę laivai. Vietiniai žmonės prašydavo mūsų vandens. Kai buvau Gvatemaloje, Indijoje, Egipte, mačiau, kiek visur paliekama šiukšlių. Irako smėlynuose lakstė vėjo plaikstomi celofanai, šokoladukų ir traškučių popierėliai, plastikiniai buteliai. Perdirbti jie neturėjo kur, o kol niekas nerenka, dirva, pakelės užsiteršia.

Esate NATO Mokslo ir technologijų organizacijos Žmogiškųjų faktorių ir medicinos sekcijos narė. Kokia tai veikla?

Esu mokslo grupės narė, inicijuoju mokslinius projektus, tyrimus, kurie padėtų kariuomenei tobulėti ir spręsti svarbius klausimus. Šiuo metu dirbu grupėje, kuri atlieka tyrimą apie vadams tinkamas savižudybių prevencijos kariuomenėje priemones. Lietuvoje vis dar daug ir karių savižudybių. Analizavome priemones, ką galime padaryti, nagrinėjome kitų šalių patirtis, visada įdomu pasidalinti žiniomis su kitais mokslininkais. Problemų, kurių yra visuomenėje, yra ir kariuomenėje. Kitąmet šį projektą baigsime ir pristatysime.

Ar sunku moteriai kariuomenėje?

Sunku suderinti šeimą ir darbą, nes nemažai pratybų, komandiruočių. Fiziniai normatyvai man ne problema, esu ištverminga, kartais tris kilometrus nulėkdavau greičiau nei netreniruoti kabinetiniai vyrai. Iki šiol sportuoju, kur galiu, minu dviratį vandenyje, plaukioju baseine – po sunkaus darbo būtina atsipalaiduoti. Lankiau kalanetikos užsiėmimus, vaikštome miške, važinėjame dviračiais, žiemą slidinėjame. Susikaupusią energiją išlieju dainuodama. Jūsų tyrimai parodė, kad apie 60 proc. karių patiria stresą. Kokios įtakos organizmui turi įtampa? Stresą patiria visi. Du ar tris kartus per savaitę, pagal ankstesnius tyrimus, stresą patiria beveik du trečdaliai karių. Vienmomentis moterų karių tyrimas parodė, kad net 10 proc. jų patiria didžiulę įtampą, tokią, kai jau reikia imtis prevencinių streso valdymo priemonių. Moterys kariuomenėje dirba atsakingą logistinį darbą, dažnai yra finansų specialistės, medikės. Dėl didžiulių krūvių kartais reikia padėti rasti atsipalaidavimo būdų. Gerai, kad Karininkų ramovėje vyko kalanetikos treniruotės, susibūręs šokių kolektyvas, folkloro ansamblis, juk žmonės turi išlieti stresą, kitaip susirgs. Jis – pagrindinis variklis, dėl kurio organizme gaminasi laisvieji radikalai, juos kas nors turi neutralizuoti, kad ir vitaminai A, E, C, kepenų gaminami fermentai, bet mes turime būti ramybėje. Kai pykstame, sulėtėja jų gamyba. Tad galima pasiklausyti ramios muzikos, palįsti po dušu, turėti kokį nors pomėgį, piešti, spalvinti, padainuoti, vyrams tinka žvejyba. Kariai per paskaitas juokdavosi: „Mūsų žmonoms pasakykit.“ Vyrai žiūrėdami į horizontą patyli ir pailsi, o moterims reikia išsikalbėti.

Kaip pasigerinti savijautą, atsikratyti streso nevartojant medikamentų?

Kariūnus mokau streso abėcėlės: išsigandom, kas nors aprėkė, patyrėme ūmų stresą, mašiną sumėtė ant ledo – giliai įkvėpkime, sulaikykime orą ir išpūskime. Dažnai su trečiu įkvėpimu nusiraminame. Tada reikia įtempti ir atpalaiduoti raumenis. Trečia, pozityviai mąstykime: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kartais net nusišypsokim sau, nes šypsena pakelia nuotaiką. Kad įveiktume ilgalaikį stresą, reikia turėti tikslų, permąstyti poreikius, prioritetus, kasdien judėti, aktyviai mankštintis pažadinant kiekvieną organą, kai tik galim, patiems gamintis maistą. Reikia keisti mintis, planuoti, kad laiko užtektų ir poilsiui, ne tik darbui. Nusiperki treniruočių paketą – ir lankai. Galiu ar negaliu, einu į treniruotes ar choro repeticijas, kad ir po budėjimo laiko. Svarbu spręsti konfliktus: jei kas nors nepatinka, pasakom, išsiaiškinam. Taip pat svarbus reguliarus sportas ir hobis. Sau galime padėti raminančia veikla, nes reikia išlieti emocijas. Vieni groja, kitos mezga, kepa, o blogiausia – vengti įveikti stresą. Tada kyla kraujospūdis, cholesterolio, cukraus kiekis kraujyje ir prasideda sunkios ligos.

Pastarieji įvykiai rodo, kad dalis visuomenės jaučia įtampą, nevaldo streso, išsilieja fizinės agresijos formomis...

Agresija atsirado ir dėl apribotų poreikių. Per karantiną nebuvo kur nueiti, išsidūkti, išsirėkti. Seniau išsišėldavo per koncertus,pasimušdavo baruose. Vienais metais per Kalėdas budėjau ligoninėje, buvo kruvina naktis, susiuvau 11 antakių. Savaitgaliais ligoninės būdavo pilnos girtų ir susimušusių. Dabar nebėra mėgstamos veiklos, poreikiai apriboti, kyla pyktis. Žmonės nebesusitinka, nebedraugauja. Kompiuteris kai kam buvo laisvalaikio, o per karantiną tapo ir darbo priemone. Dingo riba tarp darbo ir laisvalaikio vietos. Mažiau judama. Nors miško niekas ne uždarė. Pas mus buvo trasa, atvažiuodavo žmonių, vaikščiodavo su šunimis. Bet kai uždarė baseinus, sporto klubus, žmonės prarado ūpą judėti.

Nuolat mokotės, nenustygstate vietoje, Jums būtina tobulėti, atrasti naujas medicinos sritis. Žinių troškimas – Jūsų variklis profesinėje srityje?

Kol kas atrodo, kad taip. Turiu frazę: pasieki, pasidžiaugi ir eini toliau. Apsigyniau disertaciją, pasidžiaugiau, bet ne, mažai. Išvykau į misiją – gerai, bet mažai. Baigiau psichologiją. Dabar turiu keturis diplomus: medikės, kariškės,psichologės ir mokslininkės. Galiu kalbėtis pagrįstai, turėdama didelį žinių bagažą. Ligoninėje iš pradžių tik konsultavau, paskui pradėjau operuoti vokus, išmokau kai kurias procedūras lazeriu. Indijoje, Egipte mokiausi energetinio gydymo prisiliečiant (reiki, su džok akupresūros), įgijau ajurvedos žinių. Domiuosi priežastiniais ligų ir gyvenimo būdo ryšiais, alternatyvia individualizuota medicina, iridodiagnostika ir t. t. Prisiminkime, kaip gyveno mūsų senoliai. Šeštadieniais – į pirtį. Išprakaituoja, pašalina toksinus, išgeria taurelę, išplečia kraujagysles, suvalgo juodos duonos, lašinių, o šie yra vitaminų A ir E šaltinis, svogūno, šis – vitamino C šaltinis. Basi lakstydavo persniegą ir būdavo sveiki. Nes gyveno natūraliai. O mes dažnai prisikemšame šlamšto, nesportuojame, bet kai pasidaro blogai, norim, kad mus pagydytų. Norisi pasimokyti kalbų, kai ką nuveikti psichosomatikos srityje, gal net susipažinti su hipnozės technika. Reikia padėti žmogui suvokti, kokią jo ligą sukėlė neigiamos emocijos. Buvo atvejų, kai vaikai nupliko dėl patyčių ar dėl to, kad tėvai skiriasi. Psichologinės vaikystės, jaunystės traumos kartais vėliau lemia sunkias ligas. Bet turime norėti paleisti senas nuoskaudas, tada išliksime sveiki. Yra visatos dėsniai, jų negalime ignoruoti. Žmonės patys pasirenka, būti optimistais ar pesimistais, juk galiu liūdėti ir galiu juoktis. Galva yra mūsų kompiuteris, valdantis kūną. Jei susitvarkysime mintis, galvoje bus taika ir optimizmas, tai ir kūne bus viskas gerai. Kiekviena liga turi psichologinį pagrindą: akių – nenoras matyti, kažko bijome, ausų – nenoras girdėti pastabų, gerklės – nepasakyti žodžiai, širdelės – mūsų įtampa, kai neturime ką mylėti arba meilė įžeista, kepenys yra pykčio talpykla, žarnynas virškina stresą, inkstai šalina nuoskaudas, sąnariai yra netinkama judėjimo kryptis, pąsąmonė sako, kad ne ten einame. Kodėl lūžta kaulai? Mus stabdo, užtenka dirbti. Susimažinau krūvį, draugė juokėsi: „Ką, dabar stalčius tvarkysi? Tai ne tavo vieta.“ Pastebėjau, kad slaugiau daug žmonių. Man sakė: „Turi daug meilės ir turi ją dalinti.“ Tik ir man kartais reikia „įsikrauti bateriją“. Muzika, menas, geri žmonės uždega, ir gyventi pasidaro linksmiau.

Moteris ir keturi jos vyrai... Ar kapitonė ir šeimoje kapitonė?

Dažnai taip ir buvo, jie priprato, kad viską suplanuoju, suorganizuoju, atlieku logistikos darbus. Statėmės namą – ieškojau statybinių medžiagų, santechnikos įmonių, užsakinėjau laiptus... Jiems buvo patogu ir man gerai, kad viskas surikiuota, sukrauta, savaip vadovavau, jie padėdavo. Dabar vaikai užaugę, iškeliavę, likome dviese su vyru, jam suteikiu daugiau laisvės, bet vis tiek kartais reikia mano sprendimų. Ir aš norėčiau, kad už mane kas nors sugalvotų, padarytų, nes per darbų gausą kartais pasimetu.

Turbūt nemažai maisto tekdavo pagaminti keturiems valgiems vyrams?

Mano vyras – vegetaras, valgo saikingai. Mūsų sriuba visada daržovinė, bulvės,mėsa– atskirai, vyrui – žuvis arba grybai, sūris ir daug daržovių. Paskui sūnūs patys ėmė gaminti. Mažėlis prie viryklės sukosi nuo penkerių. Anie du laksto, o Žygimantas su manim kepa pyragą. Vyras vakar anūkams patroškino pupelių su grybukais, vienas valgė ir sakė, kad labai sveika, o kitas nevalgė. Turim daržą, šiltnamį, savo daržovių.

Turite du anūkus. Ar randate jiems laiko?

Mes kartu bėgiojame, slidinėjome, sportuojame lauke, aš jiems pagroju akordeonu, turime stalo žaidimų, jie mėgsta piešti, klijuoti. Kai tenka vakare paskaityti pasakėlių, abu iš šonų, močiutė per vidurį. Nuolat klausinėja: „Kas čia, o kas čia?“ Kai liūdna, nueinu pažiūrėti, kaip jie dūksta, kokie smalsūs, atviri. Skaitau: „Lapės uodega nutriušo.“ – „O ką reiškia „nutriušo“?“ Turiu viską paaiškinti...

Jus vadina choro „Guostė“ siela. Kas Jums yra dainavimas?

Tai džiaugsmas, kūryba, iškrova, poilsis, scenos jaudulys, meditacija. Ketvirtoje ir penktoje klasėse lankiau chorą „Liepaitės“, mokyklos chorą, paskui – Kauno medicinos instituto chorą „Neris“. Kai vaikai paaugo, ėmiau dainuoti Karininkų ramovės chore. Groju akordeonu.

Šaltiniai: „Moteris” Autorė: Virginija Majorovienė