Žmogus, kuris geriausiai nuramina nėščiąją

Agnė ir Nerijus Juškos pasikalbėti apie nėštumo priežiūrą į AND KLINIKĄ atvyksta su dviem atžalomis – vyresniuoju Pauliumi ir mažyle Eva. Kol mama dalijasi savo patirtimi, tėtis su sūnumi susipažįsta su vaikų odontologe, apžiūri jos kabinetą, išbando kėdę… Sugrįžęs Nerijus įsitraukia į pokalbį ir dalijasi tėčio įspūdžiais apie džiaugsmingą kūdikio laukimą. Gydytoja ginekologė Diana Petrauskienė, kuri rūpinosi abiem Agnės nėštumais, sutikusi šeimą džiaugiasi matydama du gražius sveikus vaikus. Gydytojos Dianos Petrauskienės rūpestingumas ir profesionalumas tiek Agnės, tiek Nerijaus ne kartą minimi geru žodžiu.

– Kaip nusprendėte pasirinkti gydytoją Dianą Petrauskienę?

Agnė: Nerijui rekomendavo šią gydytoją kaip šiltą, paprastą žmogų. Jam tai labai svarbu – kad užsimegztų kontaktas, o ne „atėjai ir atlikai“. Kai pirmą kartą ateini pas gydytoją, jautiesi svetimas, o pas ją – savas, kaip pas mamą. Pirmą sykį su gydytoja turėjau tokį artimą ryšį. Nėščiajai juk labai svarbu nesidrovėti paklausti, o gydytoja bendrauja labai lanksčiai, todėl nejaučiau jokio diskomforto.

– Koks buvo nėštumo procesas?

Agnė: Gydytoja Diana labai dėmesingai rūpinosi, kad nėščioji būtų visapusiškai prižiūrėta: ne tik iš ginekologinės pusės, kad echoskopu pažiūrėtų ir viskas. Jeigu pasidarydavau kraujo tyrimus, žiūrėdavo, ar kraujas geras, ar netrūksta geležies, galbūt kažko trūksta mityboje – vitaminų, špinatų ar burokėlių. Netgi surašė, kas būtinai turi būti įtraukta į mitybos racioną – jautiena, jaučio liežuvis, kepenėlės… Ji reaguodavo į kiekvieną smulkmeną. Galbūt truputį trūksta geležies, bet tai nereiškia, kad į tai nereikia kreipti dėmesio ar, priešingai, labai nerimauti. Nėščioji ir taip dėl visko stresuoja. Todėl gydytoja apie viską informuodavo ir vyrą. Kontaktavo su juo, domėjosi, ar laikausi disciplinos, ar rūpinuosi savimi.

– Ar turėjote daug klausimų, neramumų?

Agnė: Pirmojo nėštumo metu, kada viskas buvo mažiau žinoma, labai rūpi, ar pakankamai lankomės, ar vaikelis tinkamai auga. Dėl priežiūros ir tyrimų visąlaik buvau rami. Gydytoja pati primindavo, kada ką reikės atlikti, pasiūlė nueiti pas genetiką, pati jam skambino ir suderino vizitą, patarė, kur gimdyti. Gydytoja Diana – tas žmogus, kuris geriausiai nuramina nėščiąją. Žinodavau, kad galiu skambinti bet kada ir dėl bet kokios smulkmenos. Nors man priklausydavo lankytis kartą per mėnesį, bet kartais būdavo neramu, tai gydytoja visad sakydavo, kad „nesunku, atvažiuosi ir apžiūrėsim“.

– Kokios informacijos ar patarimų sužinojote, išgirdote iš gydytojos?

Agnė: Visus devynis mėnesius iš gydytojos girdėta informacija buvo labai naudinga: kaip kūdikis auga, kokias medžiagas vartoti, ko trūksta. Gydytoja rodydavo monitoriuje nuotraukas, jas visada atsispausdindavome. Atsimenu, kai laukėmės pirmojo, rodėsi, kad norisi užfiksuoti kiekvieną momentą,  net nesuvoki, kad tavo pilve auga tas mažiukas žirniukas, o iš jo užauga žmogutis.

Nerijus: Daktarė – kaip mama. Ir kas svarbiausia, kad ji tokia, na, būna, stresinių tokių, o pas ją, kaip į Bažnyčią – ir nuramins, ir pasakys. Pas ją nueini, ji pasižiūri, ir man pačiam ramu…

– Agne, ar laukdamasi sportavote, buvote fiziškai aktyvi?

Nerijus: Namus tvarkė (juokiasi).

Agnė: Iki paskutinės minutės dirbau ir studijavau magistrantūroje. Kiekvienam nėštumas yra skirtingas – vienai ir gulimo režimo reikia, o aš iki paskutinės dienos vaikščiojau, niekada nebuvo tokio „gulėti, ilsėtis“, vyras irgi aktyvus, neleidžia gulėti, niekur nedingsi. Išvažiavom į kruizą, buvo liepos mėnuo, beprotiškas karštis, šeštas-septintas mėnesis nėštumo, o mes dar tokie, viską patys, visur pėstute iki objektų.

Nerijus: Kokius dvidešimt kilometrų nueidavom… Sustojam, matai, kad kitoje pusėje pliažas, tai mes varom į tą pliažą, o kad iki to pliažo reikia nueiti neįsivaizduoji, kiek…

Agnė: Aš juokiuosi: „Nėščia septintą mėnesį, čia tai žygdarbis“. Faktas, kad nėščiajai reikia kažkiek pasisaugoti. Pamiegoti ilgiau…

Nerijus: Tris valandas…

Agnė: Tuo metu dirbau ir studijavau, tai grįždavau iš paskaitų vakare pusę dešimt ir man mokytis reikia. Turėjau mokytis gerai, o ne tempti iki pabaigimo, tai atsiguldavau trečią, šeštą keldavausi. Turi būti kažkokia disciplina, bet nėščioji ne ligonė. Antro nėštumo metu man skaudėjo nugarą, todėl vaikščiojau į masažą, baseiną. Plaukiojimas palengvina, nes jaučiau apkrovą, o Paulius dar buvo mažas, tai namie reikėjo judėti su juo ant rankų. Šiaip, jeigu ruošdavomės kažkur keliauti, prieš tai nueidavome į apžiūrą, kad pasižiūrėtų, ar viskas gerai. Ir kai buvo likę nedaug laiko, kad ir ruošėmės pas mano tėvus savaitgaliui, visgi skiria daugiau nei 200 km, nuvažiuodavom pasižiūrėti, kad ramiau būtų. Kas, jeigu išvažiuosi ir pradėsi gimdyti…

– Kokia buvo Jūsų gimdymo patirtis?

Agnė: Tiek pirmas, tiek antras gimdymas buvo lengvas, abu gal per penkiolika minučių gimė. Atvažiavome, o aš nieko nejaučiau, planavau, kad dar važiuosiu namo, savaitgalis artėja, vyro gimtadienis turėjo už dviejų dienų būti. Abu gimdymai buvo numatyti spalio 29 – Nerijaus gimtadienio dieną.

– Kaip ruošėtės auginti vaikelį? Dabar populiarios įvairios knygos, kursai…

Agnė: Skaičiau apie vaiko maitinimą – abu stengiausi maitinti pagal valandas, kad turėtų discipliną, kad nebūtų tos betvarkės „kada užsimaniau, tada pavalgiau“. Tiek gimus pirmajam, tiek antrajam, užsirašiau valandas, kada maitinsiu.

– Ar apie gimdymą skaitėte internete?

Agnė: Pradžioje, kai laukiausi Pauliaus, galvojau, gal kažką paskaitysiu, bet kai įlįsi į internetą, tai tau akys ant kaktos iššoks – viena gimdė keturiolika valandų, kita parą. Ir kam to reikia… Gydytoja sakė, kad nereikia skaityti, ypač apie patį gimdymą. Būna atsiranda tokių, kurios pradeda namie repetuoti. Negalima, nesurėdyta taip, viskas turi įvykti natūraliai. Reikia atsiminti, kad kiekviena moteris ir jos fiziologija yra skirtinga, todėl geriausia ir yra klausti gydytojos. Ji ir pasakys tiesą, ir ją pateiks subtiliai, kad tave nuramintų, o ne išgąsdintų.

Esu labai patenkinta priežiūra, nes kiek paklausau draugių, vis stresuoja, sako, labai valdiškai žiūri, tarsi, kad knygutėj pažymėtų, kad atėjo, išsityrė ir tiek. Mano draugės ne vilnietės, bet draugei iš tolėliau sakau: „Tai va, gyventum Vilniuje, tai žinočiau, kur nukreipti“. Sako, tokia nežinomybė, juk vis tiek klausimai tokie intymūs, kitąkart galbūt droviesi paklausti. Atrodo, geriau internete paskaitysiu, o kai internete paskaitai, tada stresas kyla, baimės akys didelės. Manau, jog ir vyrui moters nėštumas – stresas, bet gydytoja vyrą nuteikė pozityviai, kad jis nėra pašalinis. Nėštumas yra ne vienos moters, o abiejų reikalas. Čia nėra to „aš laukiuosi“, abu laukiam. Nerijus kartu eidavo ir į apžiūras – vyras turi būti šalia moters.

– Ar gimdymo metu Nerijus buvo šalia?

Agnė: Taip, abu kartus. Pirmą kartą kilo klausimas – vyras nesusidūręs, o dar pašalinės nuomonės, kad nevertėtų, kad čia moters reikalas… Bet abu gydytojai sakė, jog čia nereikia nieko bijoti, kaip tik – kad tai džiaugsmas. Po pirmojo su antruoju net nekilo klausimas: „Tai aišku būsiu, o kas daugiau bus?“. Nerijus labai laimingas ir sako, kad čia turbūt didžiausia laimė, kokia gali būti, ir jokios baimės.

– Kokios tėčio pareigos namuose?

Agnė: Tėtis – didžiausias pagalbininkas.

Nerijus: Karalius. Darbų vadovas (juokiasi).

Agnė: Nereiškia, kad tik mama turi vaikus prižiūrėti. Nuplauti užpakalį ir pakeisti pampersą sugeba ne tik moters rankos, bet lygiai taip pat ir vyro. O kai žinai, kad kažkas gali tau padėti, yra žymiai lengviau. Pareigos – lygiai tokios pačios kaip mamos. Viską pasidaliname, nes Nerijus miega su Pauliumi, o aš su mažąja.

Nerijus: Dėl to Pauliukas toks ramus (juokiasi).

– Kaip Paulius reagavo gimus sesei?

Agnė: Jokio pavydo namuose nekilo. Sako, gims antras vaikas, dabar tai jau ruoškitės – pavydės, pyks, dėmesio trūks… Aš pratinau, turėjau nupirkusi žaislinę lėlę, o dabar jis labai rūpestingas. Ir kojinytes uždeda, ir, jeigu sesė atpila, atbėga, greitai atsineša popieriuką pavalyti. Manau, tokie dalykai ir nuo žmonių priklauso, nereikia streso kelti. Jeigu jam skirtume mažiau dėmesio, jis pyktų ir nervintųsi, bet jie abu lygiaverčiai. Meilės turi užtekti abiem vaikams, tuomet nebus jokio pavydo.

– Ar nėštumo metu turėjote kokių nors ypatingų norų?

Nerijus: Noriu pakalnučių… Kur vidury žiemos gauti pakalnučių? (juokiasi)

Agnė: Nebuvo taip. Tik besilaukdama Pauliaus vaisius labai valgiau, laukdamasi Evos – gal daugiau saldumynų, ko įprastai mažiausiai valgau. Aš pati valgiau daržoves, morkas ir sriubas, dabar Paulius viską valgo.

– Papasakokite daugiau apie tai, kaip maitinatės, ar gaminate pati?

Agnė: Aš gaminu pati, tėvai gyvena kaime, augina viską – ir moliūgą, ir cukiniją, ir sūrį, ir mėsą iš jų parsivežame. Parduotuvėje ne tiek daug ką ir perkame. Pripratinau vyrą valgyti žuvį – Nerijus pradėjo valgyti daugiau žuvies, daržovių. Nors pusfabrikačių mes niekada nevalgėme, žinau, kad jeigu nieko nesugalvoju, tai išvirsiu sriubos ir visi bus laimingi.

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas tapus tėvais?

Agnė: Iš tikrųjų, daugiau miegame. Turime miego ir valgio režimą. Kiti sakytų, kam reikia tokio grafiko, sėdi, relaksuoji ir maitini. Bet yra ir kitas vaikas, turiu ir jam skirti dėmesio, negaliu atsiriboti nuo pasaulio, nes yra mažiukas. Kai yra disciplina, žinome, kada keliamės, pusryčiaujame, einame į lauką, kada grįžtame, kada miegos. Jei to nebūtų, tai negali iš namų išlįsti, turi sėdėti su vaiku, o dabar viską žinai ir gali planuotis. Faktas, kad pasikeičia ritmas – kai augini vaikus, tai žinai, kad nebegyveni tik sau. Gyveni dėl vaikų ir radęs valandėlę sau ją kitaip brangini, bet, kaip sakau, kas gali būti geriau, jei ne vaikai